Prisimenate tą jausmą? Taip, TĄ jausmą. Kai vieną pirmadienio rytą, gurkšnodami trečią kavos puodelį, nusprendžiate – viskas, gana! Nuo šiandien mano kūnas taps graikų dievo skulptūra, o energija liesis per kraštus lyg pavasarinis Nemuno potvynis. Žygiuojate į artimiausią sporto klubą, pasirašote metinės narystės sutartį (juk taip pigiau!), gaunate tą blizgančią plastikinę kortelę ir jaučiatės kaip laimėję loterijoje. Pirmą savaitę viskas einasi lyg per sviestą – nauji sportbačiai, gertuvė, kuri, atrodo, pati vandenį paverčia stebuklingu energijos eleksyru, ir tas saldus raumenų skausmas, primenantis apie didingus nuveiktus darbus.
Bet tada… Tada ateina antras mėnuo. Kortelė, kuri anksčiau buvo raktas į svajonių kūną, dabar guli kažkur piniginės gilumoje, prispausta senų čekių ir nuolaidų kortelių, kurių galiojimas seniai pasibaigęs. Kiekvieną kartą ją pamačius, sąžinė baksteli lyg įkyrus uodas. Kodėl taip nutinka? Ar čia valios trūkumas? O gal… gal yra kur kas gilesnių, filosofinių ir netgi mokslinių priežasčių, kodėl sporto klubo durys tapo tokios svetimos? Patikėkite, priežastys yra, ir jos velniškai svarios. Tai ne tinginystė, o apgalvotas strateginis pasitraukimas.
Mados podiumas, o ne sporto salė
Ar kada nors jautėtės taip, lyg atėjote į treniruotę, o patekote tiesiai į Milano mados savaitę? Aš taip. Pirmą kartą atėjęs su paprastais medvilniniais marškinėliais ir senais sportiniais šortais, pasijutau lyg valstietis karaliaus dvare. Aplink vaikšto merginos ir vaikinai, apsirengę naujausių kolekcijų drabužiais, kurių kainos prilygsta mano mėnesio nuomai. Viskas suderinta – tamprės, sportinė liemenėlė, sportbačiai, net plaukų gumytė ir gertuvė. Atrodo, kad prakaituoti su tokia apranga yra tiesiog nusikaltimas. O jei netyčia tavo sportbačiai ne šio sezono? Viskas, tavęs čia nėra. Pradedi galvoti, kad prieš einant į sporto klubą reikia ne tik apšilimą padaryti, bet ir peržvelgti naujausias „Vogue“ sporto skiltis. Galiausiai supranti, kad tavo piniginė tiesiog neatlaikys tokio mados maratono. Juk sportuoti einama dėl sveikatos, o ne tam, kad taptum vaikščiojančia reklama.
Viduramžių kankinimo įrenginių muziejus
Įžengus į treniruoklių salę apima dvejopas jausmas – pagarba ir siaubas. Dešimtys metalinių monstrų, grandinių, svarmenų ir trosų atrodo lyg būtų atgabenti tiesiai iš inkvizicijos rūsio. Instrukcijos? Jos arba parašytos kinų hieroglifais, arba tiesiog neegzistuoja. Bandai stebėti kitus, bet vienas ten kažką traukia, kitas stumia, trečias apskritai atrodo, lyg bandytų su tuo aparatu susilieti į viena. Baisu net prisiliesti, nes yra tikimybė, kad netyčia įjungsi katapultos funkciją ir būsi išsviestas per langą. O jei ir išdrįsti atsisėsti, pradedi spausti ir traukti visas įmanomas rankenas, kol galiausiai supranti, kad tiesiog reguliuoji sėdynės aukštį. Po pusvalandžio beviltiškų bandymų suprasti, kaip veikia kojų spaudimo treniruoklis, galiausiai pasiduodi ir nueini prie senų gerų hantelių. Bet ir čia kyla klausimas – kurį svorį imti, kad neatrodytum kaip visiškas nevykėlis?
Riksmuolių ir svarmenų mėtytojų simfonija
Sporto klube visada tvyro specifinė garso atmosfera. Tai ne raminanti paukščių čiulbesio melodija, o tikra industrinio metalo kakofonija. Štai ten, kampe, Jonas kelia štangą ir skleidžia garsus, panašius į bandymą vienu metu išstumti iš savęs arbūzą. Garsas toks пронизывающий, kad net muzika ausinukuose jo neužgožia. Kitoje salės pusėje – svarmenų mėtymo virtuozas. Kiekvieną kartą pabaigęs pratimą, jis meta hantelius ant žemės su tokiu trenksmu, lyg bandytų pramušti grindis ir pasiekti Žemės branduolį. Atrodo, kad jis pyksta ne ant svorio, o ant visos visatos. Pridėkime dar nuolatinius telefonų skambučius, garsiakalbiu leidžiamas „TikTok“ melodijas ir asmeninių trenerių komandas, kurios skamba lyg kariuomenės seržantų riksmai, ir gausime tobulą receptą galvos skausmui. Kaip sakoma, sportas – sveikata, bet ar tikrai verta aukoti savo klausą?
Neprašytų patarimų guru
Kiekviename sporto klube yra bent vienas toks egzempliorius. Jis vaikšto po salę išpūtęs krūtinę, stebi visus iš padilbų ir laukia aukos. Kai tik pradedi daryti pratimą, jis prisėlina ir taria magišką frazę: „Atsiprašau, bet tu darai netaisyklingai.“ Ir tada prasideda pusvalandžio trukmės paskaita apie raumenų skaidulas, teisingą kvėpavimą ir „optimalų atakos kampą“. Nesvarbu, kad tu tą pratimą darei šimtą kartų ir jautiesi puikiai. Jis žino geriau. Jis matė video „Youtube“. Jis pats yra vaikščiojantis tobulumo įsikūnijimas. Po tokio „patarimo“ norisi ne sportuoti, o tiesiog susirinkti daiktus ir išeiti. Ironiška, kad dažniausiai tokie patarėjai patys atrodo taip, lyg vienintelis svoris, kurį jie kilnoja, būtų nuotolinio valdymo pultelis.
Odisėja persirengimo kambaryje
Persirengimo kambarys – tai atskira visata su savais dėsniais ir nerašytomis taisyklėmis, kurių niekas nežino. Čia visada vyksta kova. Kova dėl laisvos spintelės, kuri nėra sulūžusi. Kova dėl veikiančio dušo, iš kurio bėga ne tik ledinis arba verdantis vanduo. Kova dėl kelių kvadratinių centimetrų erdvės, kurioje galėtum persirengti nesiremdamas į nuogą kaimyno nugarą. O kur dar tie personažai… Visada yra vienas vyrukas, kuris po dušo vaikšto nuogas mažiausiai dvidešimt minučių, demonstruodamas savo turtus visam pasauliui. Yra ir plaukų džiovintuvo virtuozas, kuris džiovina ne tik plaukus, bet ir kitas, kur kas intymesnes, kūno vietas. O tos paslaptingos balutės ant grindų? Geriau net neklausti. Po tokio patyrimo jautiesi labiau pavargęs nei po pačios intensyviausios treniruotės.
„Nuo Naujųjų – naujas aš“ antplūdis
Sausis sporto klube – tai tikras išgyvenimo realybės šou. Atrodo, kad visi Lietuvos gyventojai, pasižadėję sau tapti sportiškesni, susirenka būtent čia. Rasti laisvą bėgimo takelį – misija neįmanoma. Eilė prie treniruoklių ilgesnė nei prie kasų per Kalėdas. Visi pikti, suprakaitavę ir pasiryžę kovoti dėl kiekvieno svarmens. Ši masinė psichozė tęsiasi maždaug iki vasario vidurio. Tada entuziastų gretos pradeda retėti, o kovo mėnesį salėje vėl lieka tik ištikimiausi fanatikai. Bet bėda ta, kad per tuos du mėnesius chaosas ir grūstys taip išvargina, kad tavo paties motyvacija išgaruoja kartu su naujametiniais pažadais. Grįžti į tuščią salę jau nebesinori – juk pavasaris, reikia sėklas sodinti, o ne štangas kilnoti.
Išlaidų ir naudos analizė
Vieną dieną, apimtas smalsumo, nusprendžiau atlikti paprastą matematinį veiksmą. Paėmiau savo metinės narystės kainą ir padalinau iš apsilankymų skaičiaus per pastaruosius tris mėnesius. Rezultatas buvo, švelniai tariant, šokiruojantis. Pasirodo, vienas mano apsilankymas sporto klube kainavo tiek, kiek vakarienė neblogame restorane. Staiga supratau, kad mano piniginė sportuoja kur kas aktyviau nei aš. Ji nuolat lieknėja! Kilo retorinis klausimas: ar tikrai verta mokėti pinigus už privilegiją prakaituoti patalpoje, kurioje groja abejotinos kokybės muzika? Juk už mėnesio narystės mokestį išeitų neblogas nuotykių vakaras – gal net sėkmę išbandyti casino online arba atlikti kelis nedidelius statymus per lažybos online rungtynių metu. Žinoma, rezultatas nenuspėjamas, bet argi narystės pirkimas, kai nueini vos kartą, nėra dar rizikingesnė lažyba su pačiu savimi?
Muzikinė kankynė
Sporto klubo grojaraštis – tai atskira skausmo tema. Atrodo, kad jį sudaro žmogus, kurio muzikinis skonis sustojo ties 2010-ųjų „Eurovizija“ ir rusiškos pop muzikos hitais. Kiekvieną kartą tas pats monotoniškas „bumčikas“, tos pačios nuvalkiotos melodijos, kurios varo į neviltį labiau nei pritūpimai su svoriais. Bandai gelbėtis ausinukais, bet, kaip tyčia, pamiršti juos įkrauti. Ir tada esi priverstas visą valandą klausytis to, nuo ko norisi bėgti kuo toliau. Kaip sakė mano protinga močiutė Aldona: „Vienintelis svoris, kurį reikia kelti po aštuntos vakaro, yra šakutė su pyrago gabalėliu.“ O aš pridurčiau – ir daryti tai klausantis geros muzikos, o ne to, ką transliuoja sporto klubo garso sistema.
Socialinių tinklų spaudimas
Jei neįkėlei suprakaitavusios asmenukės iš sporto salės, ar tu išvis sportavai? Šiais laikais, atrodo, kad ne. Spaudimas dokumentuoti kiekvieną savo žingsnį yra milžiniškas. Turi rasti tinkamą apšvietimą (kas sporto klube beveik neįmanoma), įtraukti pilvą, įtempti raumenis ir padaryti veidą, kuris sakytų: „Aš ką tik įveikiau save, bet vis dar atrodau stulbinančiai.“ O kur dar grotažymės: #fitspo, #gymlife, #motivation, #lithuanianboy. Po tokios fotosesijos jėgų pačiai treniruotei nebelieka. Galiausiai pradedi eiti į sporto klubą ne sportuoti, o kurti turinį. O kai supranti, kad tavo „six-pack’as“ vis dar slepiasi po solidžiu sluoksniu meilės sau, noras fotografuotis dingsta. O jei nėra noro fotografuotis, tai kam tada išvis eiti?
At sofá, mano meile!
Ir galiausiai, pati svariausia ir nenuginčijama priežastis. Po ilgos darbo dienos, kai lauke lyja, o kojos pačios neša namų link, iškyla amžinas klausimas: ar tikrai noriu eiti į triukšmingą, prakaitu kvepiančią patalpą ir kankinti savo kūną? Ar verčiau… patogiai įsitaisyti ant savo mylimos sofos, apsikamšyti pagalvėlėmis, įsijungti gerą serialą ir mėgautis ramybe? Pripažinkime, devyniais atvejais iš dešimties laimi sofa. Ji visada tavęs laukia, niekada neteisia, nereikalauja specialios aprangos ir leidžia jaustis laimingam čia ir dabar. Kova tarp sporto klubo ir sofos yra iš anksto nulemta. Ir aš didžiuojuosi galėdamas pasakyti, kad šioje kovoje aš renkuosi nugalėtoją.
Taigi, kitą kartą, kai kas nors jūsų paklaus, kodėl nebevaikštote į sporto klubą, nusišypsokite ir pasakykite, kad tai ne tinginystė, o sąmoningas pasirinkimas, pagrįstas išsamia socialine, ekonomine ir psichologine analize. Jūs tiesiog per daug protingi tokiam primityviam užsiėmimui. O dabar, jei leisite, mano sofa manęs jau laukia.